Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kultūros laukas

pin

Literatūros parodoje „Motinos“ – visos motinystės spalvos

Mylinti ir palaikanti, sauganti ir globojanti, visa pakelianti ir visa ištverianti – tik toks idealizuotas motinos įvaizdis ilgą laiką buvo formuojamas ir transliuojamas visuomenei ir priimtinas pačioje visuomenėje. Laimei, laikmečiams keičiantis supratome, kad mamos – tai ne lozungai ir postamentai, mamos – pirmiausia žmonės. Jos gali būti pavargusios, klystančios, bijančios ir ieškančios, pykstančios ir prieštaraujančios, jos gali būti savimi.

Mama, motinystė – itin dažna ir labai įvairialypė tema literatūroje. Šią spalvingą įvairovę ir stengtasi pristatyti teminėje literatūros parodoje „Motinos“. Ji bus eksponuojama visą gegužės mėnesį.  

Jautrus lietuvių emigrantės, netekusios dukros Anglijoje, pasakojimas „Pusė mano širdies“ primena mums skaudžias laimės svetur ieškojusių tautiečių patirtis. „Kaip net juodžiausią valandą išsaugoti viltį?“ – klausia knygos autorė, mama, iš kurios Vaiko tarnyba atėmė mylimiausią žmogų – dukrą.

Visiškai priešingos emocijos ir gera juoko dozė laukia pasirinkusių S. K. Quinn romaną „Blogos mamos dienoraštis“ skaitytojų. Knyga apie tai, kaip rožinė motinystės svajonė virsta nesibaigiančiu chaosu. Ką reiškia būti mama ir dukra, kur ieškoti tikrųjų vertybių, kaip atspėti ramios kasdienybės formulę – klausimai, į kuriuos stengiasi atsakyti romano „Blogos mamos vadovas“ autorė K. Long.  O štai lietuvių autorės G. Augustauskienė ir R. Prialgauskienė knygą „Diagnozė – blogmamė“ skiria „nebijančioms sakyti: aš ne ideali.“ Šios dvi mamos knygoje dalinasi savo patirtimi, skatina priimti motinystę tokią, kokia ji yra, ir primena, kad kiekviena mama yra geriausia mama savo vaikams, nepaisant daromų klaidų.

Psichologijos mokslų daktarė S. Forward knygoje „Mamos, nemokančios mylėti“ kviečia į sudėtingą pokalbį apie žalojantį nemylinčių motinų poveikį dukterims ir pateikia efektyvių technikų, kaip vaduotis iš skausmingos patirties.

Cho knyga „Pragaras: atsiminimai apie motinystę ir pamišimą“ – dar viena skaudi jaunos mamos patirtis, kai po patirto sukrečiančio pogimdyminės psichozės priepuolio prieš savo valią ji buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Ši knyga buvo nominuota „Sunday Times“ jaunųjų rašytojų prizui.

Dar viena sukrečianti tikra istorija apie moteris, gimusias pavojingoje Italijos mafijos grupuotėje ir išdrįsusias jai pasipriešinti dėl naujos savo vaikų ateities, pasakojama A. Perry knygoje „Bebaimės motinos“.

Parodoje skaitytojams siūlomas ir didelis grožinės literatūros šia tema pasirinkimas – nuo švelnių, jautrių iki įtempto siužeto, aštraus turinio romanų: F. Weyergans „trys dienos pas motiną“, S. J. Naughton „Motinos“, N. L. Maier „Brangioji mama“, C. Swatman „Mamos paslaptis“, G. Nettel „Vienintelė duktė“, D. Levy „Karštas pienas“, S. Kyung-Sook „Prašau, pasirūpink mama“, „A. McKinty „Grandinė“, O. Fallaci „Laiškas niekada negimusiam kūdikiui“, J. McCurdy „Džiaugiuosi, kad mirė mano mama“, A. Ernaux „Įvykis“ ir begalė kitų.

Parengė vyr. bibliotekininkė S. Petrauskienė

 

Gabrielės Petkevičaitės-Bitės kultūros laukas

2021 kovo 21

Šiemet minime rašytojos ir visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės 160-ąsias gimimo metines.

Ji – viena pirmųjų mūsų istorijoje aktyvių moterų, kuri taip galingai ir taip daugiaplaniai reiškėsi kultūroje. Gabrielei Petkevičaitei-Bitei buvo labai svarbus lietuvybės klausimas, ji slapta mokė jaunimą, platino draudžiamą lietuvišką spaudą, o 1905 m. tapo Didžiojo Vilniaus seimo delegate. Savo politinę veiklą tęsė ir Lietuvai paskelbus nepriklausomybę – ji buvo Lietuvos Steigiamojo Seimo narė ir pirmininkavo pirmajam seimo posėdžiui.
G. Petkevičaitė-Bitė padarė didžiulę įtaką ir judėjimui už lygias moterų teises Lietuvoje. Ji buvo pirmojo Lietuvos moterų suvažiavimo pirmininkė, atstovavo Lietuvos moteris pirmajame visos Rusijos suvažiavime ir Tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje, buvo viena iš Lietuvos moterų sąjungos steigėjų.
Dar XIX a. pabaigoje ji įsitraukė į publicistinę veiklą – rašė straipsnius į laikraštį „Varpas“. Rašydama į „Ūkininką“, pradėjo pasirašinėti Bitės slapyvardžiu. Ilgainiui Bitė tapo jos pavardės dalimi. 1894 m. periodinėje spaudoje pradėjo skelbti grožinę kūrybą. Pirmasis Bitės kūrinys – apysaka „Vilkienė“ išspausdintas „Varpe“ (Nr. 9, 10, 11, 12). 1908 m. kartu su Mykolu Biržiška redagavo „Vilniaus žinias“, vėliau dirbo „Lietuvos žinių“ redakcijoje. Gabrielė Petkevičaitė-Bitė parašė romaną „Ad astra“ (išleistas 1933 m.), atsiminimų knygas „Karo metų dienoraštis“, „Iš mūsų kovų ir vargų“.

Rašytojos kūrybą skaito aktorė Asta Preidytė


Paskutinį kartą redaguota: 2024-01-05 09:14:47