Velžys

Velžio kaimas žinomas jau iš Vartbergės kronikos, kur užrašyta, jog Livonijos kalavijuočiai 1370, 1371 ir 1372 m. sunaikino Velžio ir kitas Upytės apylinkės vietoves.

Upytės valsčiaus 1554 m. inventorius mini Velžio vaitiją su Veltų, Siponių, Nevidaičių ir Setų kaimais netoli Panevėžio. Upytės apskrities Kiemėnų kaimo 1595 m. sausio 17 d. inventoriuje pažymėta, kad šis iš vienos pusės ribojasi su karališkuoju Upytės valsčiaus Velžio kaimu. XIX–XX a. Velžys buvo valsčiaus centras, kuriam priklausė didelė dalis Panevėžio miesto. Greta Velžio kaimo buvo ir palivarkas. 1909 m. Velžio kaime veikė smuklė ir Panevėžio valsčiaus raštinė su raštininku lietuviu (Panevėžys. Geografinės ir istorinės žinios. Juozas Masilionis. 1963. PsI. 216).

1923 m. rugsėjo 17 d. surašymas rodo, kad Panevėžio apskrities Velžio valsčiuje buvo 1599 ūkiai su 7741 gyventojų. Velžio kaime buvo 27 ūkiniai kiemai su 130 gyventojų. Velžio dvare buvo vienas ūkis (kiemas) su 81 gyventoju (Surašymo duomenys. K., 1925).

Velžio žemė išugdė ir gerą mūsų krašto pilietį, žemdirbį, mokslininką, dainininką, aktorių, mokytoją. Velžio apylinkės Preidžių kaime 1896 m. gimė būsimasis dainininkas tenoras Kazys Kriaučiūnas, dainavęs JAV, Lietuvos operoje. Marijonavos kaime 1926 m. gimė Antanina Markevičiūte-Barčienė, aktorė.

1909 m. rudenį Velžyje duris atvėrė pradinė mokykla.

Šiandien tas pirmasis mokyklos pastatas yra netoli senojo Vilniaus plento, prie įvažiavimo į gyvenvietę. Pradinė mokykla pradėjo veikti sustiprėjusios nacionalinės priespaudos metais. Pirmasis jos mokytojas N. Krasnozanovas griežtai reikalavo, kad mokykloje būtų kalbama tik rusiškai. Daugiau žinių apie mokyklą rasta nuo 1920 m. Tais metais Panevėžio apskrities mokyklų inspektorius M. Grigonis į keturklasę paskyrė dirbti S. Janauską. Joje mokėsi apie 80 mokinių ne tik iš Velžio, bet ir iš Keravos, Staniūnų, Kirkūnų, Velykių kaimų. Stasio Janausko iniciatyva pradėtas leisti meninis-literatūrinis savaitinis laikraštis "Velžio balselis".

Iki 1912 metų Velžio kaime buvo 12 sodybų. Čia stovėjo Jurgio Pakarklio, Motiejaus Mikeliūno, Zigmo Juškos, Zigmo Kuzmos, Dominyko Kaušylos, Kazimiero Rūkštelės, Kazio Bučinsko, Klemenso Juškos, Mikalojaus Aleliūno, Petro Juodikio sodybos. Po 1912 metų kaimas pradėjo skirstytis į vienkiemius. Vieniems prisipirkus žemės, dalijantis šeimomis, čia jau priskaičiuojami 24 ūkiai.

Nepriklausomybės metais Velžio kaimas turėjo savo bažnyčią, pastatytą apie 1930 metus. Velžio bažnyčioje buvo dveji atlaidai. Vyskupas Paltarokas pašventino bažnyčią, kurią pastatė Uršulei Valentinavičiūtei priklausančioje žemėje. Ši moteris paaukojo bažnyčiai 4 ha žemės. Kartu buvo pastatytas namelis, kuriame gyveno kunigai. Pamaldos vykdavo sekmadieniais. Klebonavo kunigai Macijauskas ir Lelys. Bažnyčia ir klebonija pastatyta iš kaimo žmonių surinktų aukų. Aukodavo po 30-35 litus. Velžio kaime aktyviai veikė pavasarininkų kuopa. Susirinkimai vykdavo prie Panevėžio katedros, Sodų gatvėje. Sekmadieniais rinkdavosi jaunimas iš Šilagalio, Molainių, Velžio, Stetiškių, Pažagienių, Lepšių kaimų.

Velžio kaimas priklausė sovietmečiu įkurtam (1944 m.) Staniūnų tarybiniam ūkiui. 1945 m. prie šio ūkio buvo prijungta Panevėžio viščiukų perykla, kuri ir tapo pirmuoju Staniūnų paukštininkystės ūkio branduoliu. Bandymų stoties pastatas. Dabar čia įsikūrusi Velžio seniūnija

Pabaltijo zoninė paukštininkystės stotis įkurta 1968 m. buvusiame Staniūnų veislinės paukštininkystės tarybiniame ūkyje. Stoties tikslas - tobulinti esamas ir kurti naujas vištų linijas ir krosus, gerinti jų veislines savybes. 1992 m. paukštininkystės bandymų stotis reorganizuota ir buvo vadinama Lietuvos gyvulininkystės instituto paukštininkystės bandymų stotimi. Šiuo metu čia veikia Velžio bendruomenės namai, kur vyksta įvairūs kultūriniai renginiai.